Užsispyrusi mergaitė /JESSE MCCARTHY

Kaip montessori pedagogas  išprendžia problemą „vaikas ėmė viskam prieštarauti, nenori nieko daryti“

Ketverių metų mergaitė Mia –  vaikas, kurį tėvai ir pedagogai įvardintų  įdealiu, pavyzdingu vaiku.

Mergaitė su malonumu užsiima visais „savęs apžiūrėjimo“ darbais pvz: ruošiantis į darželį išsivalo dantukus, šepetėlį padeda į jam skirtą indelį, be tėvų paraginimo apsirengia ir apsiauna batus. Atėjusi į grupę padeda pedagogams paruošti grupę montessorinei veiklai, padegti stalus pietums be jokių pagyrimų, paraginimų, nereikalauja atlygio. Rodos visa veikla, visos priemonės jai teikia džiugesį. Mia visų tėvų ir pedagogų džiaugsmas.

Tačiau po keleto mėnesių viskas pasikeičia, rodos apsiverčia aukštyn kojom. Mergaitė tampa grubi priešgina, kuri ima prieštarauti viskam, kas anksčiau jai teikė malonumą, vidinį džiugesį.  Paprašius užsisegti, rodos jai visai nesudėtingą dalyką, sagas ji įsiplieskia ir išrėkia „NE!“  Jos nebedomina jokia veikla.  Jos pozicija aiški „Aš nesiruošiu to daryti ir jūs manęs nepriversite“.  Iškyla klausimas, kokia to priežastis?

Pasak pedagogų dirbančių su montessori ugdymo sistema, tai natūralus jos amžiaus vaiko elgesys, kurio nereikia pakeisti. Vietoje to, kad pradėti jai aiškinti, kad taip „geros mergaitės“ nesielgia, arba tartis, kad „jeigu tu atliksi tai, aš tau pasiūlysiu tai“, arba bausti, reikėtų tiesiog į tai nereaguoti, dirbti su kitais vaikais ir rodyti tik gerą pavyzdį  iš savęs.  Būtina apie tai pranešti ir tėvams ir pasiūlyti atsisakyti tokių pareiškimų „kaip yra sveika valgyti daržoves“, arba „tu turėtum būti pavyzdžiu savo jaunesniajam broliui“. Pedagogas turi suprasti, kad Mia tikrai, kad ir akies kampučiu viską stebės ir atkreips dėmesį į viską, kas vyksta grupėje. Ir pasinaudos viskuo, kad tik „pamaitinti savyje atsiradusį prieštaravimą ir pyktį“. Nei pedagogas, nei vaikai turi nekreipti dėmesio į tokį jos elgesį, elgtis taip kaip iki šiol, užsiimti kasdienine veikla. Tačiau vykstant grupiniams užsiemimams pedagogas turi kartą į dieną, ramiu tonu pasiūlyti jai prisijungti. Tikėtina, kad pradžioje ji atsisakys, susirauks, išrėks griežtą „NE!“, bet po savaitės, keleto ar net mėnesio (priklausomai nuo asmenybės), ji sutiks ir su dideliu džiugesiu įsijungs į jai pasiūlytą veiklą.

Tai ilgas, kantrybės reikalaujantis, organizacinis pedagogo ir vaikų „ projektas“, darbas, kuris padės vaikui su atsiradusiu prieštaravimu, graužimu širdyje susitvarkyti, stebint, analizuojant save, kaip mažą sraigtelį dideliame mechanizme, o ne pasaulio dievybę – taip, kaip tik jis pats sugeba, suvokia, o ne pagal suaugusiųjų prizmę. Ir nereikia pamiršti, kad tai natūralu jos amžiaus vaikams. Ir kad pedagogų pareiga tuo tarpsniu imtis ypatingo darbo – savęs ypatingos savikontrolės ir kitų vaikų netiesioginio įtraukimo, „pereiti“ šį gyvenimo tarpsnį.

Tėvai namuose, savo ruožtu, turėtų laikytis rutinos, ryte ir vakare išsivalyti dantis ir padėti šepetėlį į vietą, drabužius tvarkingai pasikabinti ar sulankstyti, o ne palikti ant lovos ir kt. Elgtis daug pedantiškiau nei iki šiol, nes šiuo gyvenimo tarpsniu vaikas labiau atkreips dėmesį į jų pačių elgesį. Vyresnius brolius ir seseris paprašyti pagalbos rodyti gerą pavyzdį, arba neiššaukti jų pačių pykčio, prieštaravimų. Bus sunku, bet tai būtina, kad kuo labiau sušvelninti visiems šį laikotarpį. Tėvai turi prisiminti, kad yra stebimi ir turi viską daryti su malonumu ir rodyti gerą pavyzdį patys. Atėjus į grupę perduoti vaiką pedagogams, kurie „perims estafetės lazdelę“ , nei veido išraiška, o tuo labiau žodžiais neparodyti savo kantrybės stoką, pavargusį, iškankintą veidą ar pyktį.

Kai mums ima skaudėti pilvą, juk neverkšlename, o stengiamės rasti patogią padėtį ir padaryti viską, kad tą jausmą palengvintume, o ne aštrintintume.

Visi galime pagalvoti „Gražiai skamba, bet su šiuo vaiku tai neveiks“. Galiu patvirtinti, šis metodas tikrai veikia, bet taip pat reikalauja realių tėvų ir pedagogų pastangų, o ne kalbų. Stebuklų nebūna, kaip ir greitų rezultatų –  viskam reikalingas įdirbis. Ir galiu iš patirties garantuoti, kad jūsų „idealus vaikas“, kuriuo kažkada taip žavejotės – sugrįš.

Mergaitė Mia lanko mišraus amžiaus montessorinę grupę, kurioje mokosi ir vyresni už ją: mergaitės  ir berniukai, kurie tikrai yra Mijos siekiamybė ir pavyzdys. O ugdymo įstaigos užduotis ir siekis svarbiausias ir pagrindinis  „Padėk man viską atlikti pačiam“. Ne tik užduotį susijusią su didaktinėm priemonėm, bet ir su vaiko vidiniu pasauliu, pagalbos šauksmu.

Iš anglų kalbos vertė: Aida Balaišytė – Bubulė (2019)

Marijos Montessori ugdymo sistema 21-me amžiuje

Marija Montessori kalbėjo apie savo ugdymo filosofiją kaip apie „ugdymą gyvenimui“.  Ką tai reiškia šiandien?

Ar 100 metų senumo požiūris į vaikų ugdymą vis dar aktualus mūsų sparčiai besikeičiančiame 21-ojo amžiaus pasaulyje?

Atsakymas yra skambus – TAIP.

Neseniai atliktas „Gallup“ tyrimas, kurį atliko „Microsoft“ ir „Pearson Foundation“, nustatė, kad  būtiniausi 21-ojo amžiaus darbuotojų įgūdžiai yra šie: bendradarbiavimas, problemų sprendimas, inovacijos, savireguliacija, bendravimas.

Šių įgūdžių lavinimą dar 20-to amžiaus pradžioje, Marija Montessori įtraukė į savo ugdymo programą.

Montessori mokyklose vaikai mokosi atrasti ir tyrinėti, prisiima atsakomybę už save. Jie bendradarbiauja su savo bendraamžiais, kad rastų sprendimus. Tiesą sakant, bandymų ir klaidų procesas leidžia naujai pažvelgti į problemą ir rasti jos sprendimą. Marijos Montessori mokyklas lankantys vakai turi aukštą motyvaciją mokymuisi, mokosi su džiaugsmu.

Ar tai kitoks požiūris į mokymąsi?

Tikrai taip!

Ar tai požiūris, pagal kurį vaikai pasirengę būti pasitikinčiais savimi, sėkmingais, atsakingais dalyviais 21-ajame amžiuje?

Pažiūrėkite, kaip šie žymūs „Montessori“ absolventai paliko žymę mus supančiame pasaulyje (čia paminėti tik keli iš jų).

Google paieškos sistemos kūrėjai Larry Page ir Sergey Brin.

2004 m. garsi žurnalistė Barbara Walters paklausė, kokia yra jų sėkmės paslaptis. Abiejų kūrėjų tėvai buvo profesoriai. Žurnalistė spėjo, kad šis šeimos ryšys su mokymusi ir buvo jų sėkmės paslaptis. Kūrėjai vienareikšmiškai atsakė, kad ne. Jų tėvai prisidėjo, bet iš tikrųjų  Montessori mokymas buvo pagrindinis raktas į sėkmę. Larry Page ir Sergey Brin  atkreipė dėmesį į tai, kad laisvė pasirinkti mėgstamą veiklą, savarankiškumo ugdymas, pagarba padėjo jiems atsiskleisti kaip asmenybėms.

Muzikantas, prodiuseris, aktorius Sean ‘Diddy’ Combs.

Nors aktorius nemėgsta dalintis savo vaikystės patirtimi, tačiau jis baigė Montessori mokyklą Niujorke ir viename iš interviu nurodė, kad Montessori mokymas puoselėja kūrybiškumą, išradingumą, kurio visi gali išmokti.

Virtualios bibliotekos Wikipedia kūrėjas Jimmy Wales.

Rašytojas iš Kolumbijos Gabriel Garcia Marquez (jo kūriniai “Meilė Choleros metu”, “Šimtas metų vienatvės”).

Daugelyje straipsnių yra cituojama ši rašytojo mintis apie Montessori mokymą: “Netikiu, kad yra geresnis ugdymo metodas už Montessori ugdymą, kuris vaiką padaro jautriu pasaulio grožiui ir pažadina smalsumą tyrinėti gyvenimo paslaptis”.

Anglijos karališkosios šeimos nariai princai Wiljamas ir Haris lankė Montessori mokyklą.

Holokausto auka, žymi dėl išpopuliarinto savo dienoraščio Anne Frank lankė Montessori mokyklą, kol gyveno Amsterdame.

Buvusi JAV pirmoji dama Jacqueline Bouvier Kennedy Onassis.

Pulitzerio premijos laimėtoja, buvusi “Washington Post” savininkė ir redaktorė Katherine Graham teigė, kad “Montessori metodas – mokymasis veikiant – dar kartą tapo mano įprastu elgesio modeliu versle.

Kazys Lozoraitis (1929 m.liepos 23 d. Berlyne) – Lietuvos diplomatas, išeivijos veikėjas, pirmasis LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino.

Lozoraitis lankė Marijos Varnienės vaikų darželį, ir, jo paties žodžiais tariant, buvo „eksperimentinis vaikas“. Mat M. Varnienė buvo garsiosios italų pedagogės Marios Montessori sistemos šalininkė ir taikė jos metodą ugdydama savo auklėtinius. „Ten mane išmokė tobulai užsirišti batus, nes visą rytą tekdavo praleisti atsirišant ir užsirišant batraiščius“, – savo pasakojimuose prisimena diplomatas.

Romualdas Kašuba – (g. 1931 m. kovo 23 d. Kaune) – Lietuvos inžinierius mechanikas, daktaras, JAV lietuvių bendruomenės veikėjas.

Buvau vienas iš penkių vaikų, kurie perėjo iš darželio į tik ką įkurtą bandomąją Montessori pradžios mokyklą, kurioje 1940 metais baigiau keturis skyrius. Kiek atsimenu, mūsų penketukas buvo vieninteliai nuolatiniai mokiniai per visą mokyklos gyvavimą. Tą penketuką sudarė Danutė Kutkaitė, Danutė Lapurkaitė, Jolita Putnaitė (labai gaila, bet ji jau amžinybėje), Romualdas Kašuba ir Jonas Ragaišis. Visi mūsų būrelio nariai baigė universitetinius mokslus, įskaitant Medicinos universitetą Kaune ir Nacionalinę Lietuvos muzikos akademiją Vilniuje. Dirbdami medicinos, muzikos dėstymo, chemijos, technologijos ir biologijos/farmakologijos srityse daug pasiekėme, daug matėme ir visą laiką sėmėmės naujų žinių. Mano mama, pati būdama mokytoja, dažnai sakydavo, kad Montessori pozityvi filosofija mus visus sėkmingai lydės mūsų tolimesniuose žingsniuose. Dabar ir aš matau, kad Montessori mokymo sistemos įdiegtos savybės atsispindi ir mūsų būrelio gyvenime. Mokytojos Domicelės Petrutytės nuopelnai yra tikra to žodžio prasme milžiniški. Neabejojame, kad tai bus dar ne kartą pabrėžta.
Nuoširdus ačiū už viską Domicelei Petrutytei! Taip pat dėkoju ir mokytojai Marijai Varnienei ir visiems, kurie mus mokė Montessori sistemoje. Galiu drąsiai pasakyti, kad esu gana gerai susipažinęs su dailininko Adomo Varno kūryba. Varnienės darželyje, viename iš kambarių, buvo pakabinta daug jo paveikslų. Į tą kambarį buvo siunčiami visi, kurie nusižengė tvarkai. Čia jie turėjo praleisti šiek tiek laiko, kad apsvarstytų savo klaidas. Manau, kad mano atveju daugiau komentarų čia nereikia.

Ištaukos iš atviro laiško, kuris buvo  skirtas D.Petrutytės 100-osioms gimimo metinėms

Juozas Donatas Katkus (g. 1942 m. rugsėjo 21 d. Kaune) – Lietuvos altistas, dirigentas, muzikologas, pedagogas, televizijos konkursų žiuri narys.

Iš darželio išsinešiau negęstantį buvimo džiaugsmą ir išsiskyrimo graudulį, gyvenimo šviesą ir gerumą. Deja, daugiau niekada – nei palikdamas muzikos mokyklą, konservatoriją, nei traukdamasis iš įvairių veiklų – to dvasingumo gailesčio nebepatyriau.

Donato Katkaus atsiminimai apie M.Montessori darželį knygoje „Sesuo Ada“

Montessori ugdymo pagrindinis principas yra „mokymasis veikiant“ (angl. Learning by doing). Vaikai yra skatinami kelti klausimus, labai ankstyvame amžiuje susidurti su nesėkmėmis ir gana dažnai, nes bandant naujus dalykus tai neišvengiama. Tačiau svarbiausia yra požiūris į nesėkmę. Montessori ugdymo sistemoje nesėkmė tai tik dar vienas bandymas veikti, atlikti darbą sėkmingai.

Vaikams Montessori mokykloje sudarytos galimybės nuveikti ženkliai daugiau negu jie patys tikisi iš savęs. Čia vaikai yra nukreipiami, kai reikia pagalbos, ir skatinami, o visą kitą jie atranda patys. Ir visa tai vyksta jau nuo trejų metų. Jūs net neįsivaizduojate kiek daug gali nuveikti trimetis vaikas, kai tam yra sudarytos sąlygos – paruošta tinkama aplinka ir mokymosi priemonės.

Parengė Montessori metodo centro mokytoja Lina Prochorova, remiantis užsienio literatūros šaltiniais