M. Montessori pedagoginė sistema vadovaujasi psichologiniais- pedagoginiais atradimais. Daugelis šių atradimų yra alternatyvūs ir keliantys diskusijas pedagogų, tėvų, mokslininkų tarpe. Kita vertus, jie moksliškai pagrįsti, atrasti praktiškai dirbant ir natūraliai stebint ikimokyklinio amžiaus vaikus.

M. Montessori vaiko prigimtiniai psichologiniai-pedagoginiai atradimai:
1. dėmesio koncentracija intelektinei veiklai;
2. pasirinkimo laisvei;
3. tvarkos pojūčiui;
4. kartojimui (tobulėjimas);
5. tylai;
6. pagarbai ir asmens orumui,
7. prasmingai veiklai nei žaidimui;
8. nereikalingos bausmės, pagyrimai;

 

Kiekvienas vaikas turi įgimtą dėmesio koncentraciją intelektinei veiklai. Nereikia ieškoti specialių būdų priemonių kaip sukoncentruoti vaiko dėmesį, o priešingai pašalinti iš aplinkos viską, kas trukdo susikaupti. Geriausias dėmesio sukaupimo būdas – prasminga vaiko veikla. Ne kompiuteriniai žaidimai, ne madingi žaislai, o veikla, kurios metu vaikai vysto protines galias ir psichinius procesus (mąstymą, atmintį, dėmesio koncentraciją), įgyja intelektines žinias padeda koncentruoti dėmesį;

Vaikai turi prigimtinę pasirinkimo laisvę. Pasirinkimo laisvė leidžia vaikui atrasti savo gyvenimo kelią. M. Montessori poreikį pasirinkimo laisvei apibūdina kaip žmogaus laisvą pasirinkimą prisiimant atsakomybę už pasirinkimo pasekmes. Pasirinkimo laisvė vaikui suteikiama kiekviename dienos ritmo momente: valgymo, veiklos, bendravimo metu. Tai – prigimtinė teisė. Vaikai gali patys savarankiškai pasirinkti veiklą pagal dalykų eiliškumą: šiandien galiu skaičiuoti ar rašyti su judamomis raidėmis, bet nieko nedaryti, negaliu, galiu rinktis darbo vietą: dirbti prie stalo ar ant grindų, bet pabaigęs darbą privalau susitvarkyti darbo vietą, galiu pasirinkti draugą ar dirbti vienas, tačiau pyktis, konfliktuoti negaliu. Pasirinkimo laisvė nereiškia, kad vaikai gali daryti ką nori. Kiekvienas laisvas tiek, kiek nepažeidžia kito vaiko laisvės, Jei vaiko veiksmai trukdo kitiems, toks elgesys yra stabdomas. Suaugęs suteikia vaikams pasirinkimo laisvę, bet atsakomybę prisiima pats vaikas.

Vaikai tvarkos mylėtojai. Tvarka aplinkoje formuoja tvarką viduje. Vaikų tvarkos meilės samprata skiriasi nuo suaugusiojo supratimo apie tvarką. Suaugusiąjam – materialus, išorinis tvarkos suvokimas: malonu, kai daiktai sudėti į vietas, vaikui tvarka reikalinga asmenybės savikūrai. Jam ramu, kai kiekvieną dieną keliasi ir gulasi, valgo tuo pačiu laiku, kai vakarais mama skaito vieną ir tą pačią pasaką, kai jį supa tie patys pažįstami žmonės. Tai – vidinis tvarkos poreikis. Jei suprastumėme tikrąjį tvarkos poreikį vaikui, atskleistumėme daug auklėjimo slėpinių, suprastumėme, kodėl vaikas piktas, “ožiuojasi”, krenta ant žemės arba yra nedrausmingas.

Tyla Montessori pedagogikoje suprantama ne kaip išorinė tyla, kai tėvai ar pedagogai nuramina vaikus, kai sakome „ ar tu gali nutilti“ arba kai vaikai tyliai vieni žaidžia kambaryje, kai klasėje ar grupėje darbo metu nėra triukšmo. M. Montessori pedagogikoje tyla suprantama kaip įgimtas kūrybinės tylos poreikis kiekvieno žmogaus gyvenime. Tyloje vaikas suvokia, kad jis turi vidinį gyvenimą. Vienas iš svarbiausių ugdymo siekių – išpuoselėti ir pagerbti kūrybinės tylos poreikį vaiko asmenybės savikūroje. Tyla laikoma viena iš veiklų, kurią atlieka vaikas ugdomojoje aplinkoje. Tylai puoselėti padeda: pedagogo laikysena darbo su vaikais metu ( balso valdymas, pozityvios emocijos, lėti, grakštūs judesiai), dirbant su sensorinėmis priemonėmis vaikai supranta, kad tyloje galima išgirsti aplinkos garsus, atlikdami gyvenimo praktikos pratimus, vaikai išmoksta tyliai padėti daiktus, tyliai vaikščioti, kalbėti. Visa vaikų veikla organizuojama taip, kad darbo metu grupėje nebūtų ikimokyklinio amžiaus vaikams įprastinio triukšmo. Po tylos mes tampame kitokie, negu buvome prieš tylą – siekiamybė, kurią mes stengiamės perduoti vaikams.

Vaikų darbo, veiklos ypatybė ( bruožas) – pratimo kartojimas. M.Montessori atrado, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai spontaniškai nori kartoti tą patį veiksmą, tą pačią veiklą daug kartų. Po kartotinės veiklos vaikai patiria didžiulį džiaugsmą ir niekada nepavargsta. Vaikų individualus darbas suteikia galimybę tą pačią veiklą kartoti daug kartų. Dažnai stebime: vaikai pradeda plauti stalelį ir šį darbą dirba visą dieną ar net savaitę. Rodos daugiau nieko neveikia tik užsiima tuo pačiu darbu. Per veiklos kartojimą įgyjamos žinios, įgūdžiai vėliau pritaikomi praktiniame gyvenime. Veiklos pasirinkimą, trukmę lemia individualūs vaikų poreikiai, o ne pedagogo planuojami užsiėmimai ar kita veikla. Kiekvienas vaikas pagal individualų ritmą žino kada jam pabaigti darbą. Vaikai – kartojimo mylėtojai. Edukacinėje aplinkoje sudaromos sąlygos patenkinti šią prigimtinę vaikų veiklos ypatybę.

Bus tęsinys…