Vienas iš M.Montessori ugdymo filosofijos skyrių yra jautriųjų laikotarpių studija žmogaus dvasinėje raidoje. Kiekviename amžiaus tarpsnyje skiriami tam tikri jautrieji laikotarpiai. Tai raidos etapai, kai ugdosi vaiko gebėjimai, reiškiasi tik šiam laikotarpiui būdingi poreikiai, susiformuoja elgesio normos, įgyjami socialiniai įgūdžiai. Jautriųjų laikotarpių metu vaikams būdingas tam tikras imlumas kalbai, judesių koordinacijai, etiketui, juslių lavinimui ir kt. Jiems praėjus, prarandamas noras natūraliu būdu, nevalingai įgyti žinias, mokėjimus, įgūdžius. Praėjus laikui, vėliau pasiekiama sunkiu darbu ir valios pastangomis.

Vaikams nuo 3 iki 6(7) M. Montessori išskiria šiuos jautriuosius laikotarpius:

Judesių koordinacija

Judesių koordinacijai – judėjimas neatskiriama vaiko gyvenimo grupėje dalis. Vaikai juda, kai neša pasirinktas priemones ant kilimėlio ar stalo, kai vaikšto neužkliudydami draugų. Vedami specialūs užsiėmimai ant linijos, kurie tiesiogiai skirti judesių, pusiausvyros lavinimui. Smulkiąją motoriką vaikai lavina, kai dirba įvairius pilstymo , rūšiavimo, karolių vėrimo, siuvinėjimo darbus, kai mokosi užsegti sagas, užtraukti užtrauktuką, užrišti raištelius. Esmė, jog vaiko judesys visada turėtų būti prasmingas, nukreiptas į asmenybės savikūrą. Ne tas pats judėti be mąstymo ir mąstyti be judėjimo – nurodo M. Montessori;

Sąmoningas kalbos įsisavinimas

Sąmoningam kalbos įsisavinimui, garsinei analizei, rašymui, skaitymui – vadovaujamasi požiūriu, jog kalbos nereikia mokyti, ikimokyklinio amžiaus vaikai kalbą įsisavina spontaniškai, nesąmoningai. „Kalba šaukia vaiką“ – teigia M. Montessori. Grupės aplinkoje gausu priemonių skirtų komunikavimo kompetencijai tenkinti: vaikai dirbdami su įvairiomis derinimo kortelėmis, paveikslėliais, bendraudami tarpusavyje turtina žodyną, vėliau susipažįsta su rašytinėmis raidėmis, mokosi skaityti ir rašyti. Kalbinis ugdymas neapsiriboja vien kalbėjimu, t.y. minčių išreiškimu žodžiu. Prioritetas skiriamas vidinės kalbos formavimuisi. Veiklos metu vaikai kalbą įsisavina tylint, kurią vėliau išreiškia sakytine ar rašytine kalba. Bendravimo kompetencija neatsiejama nuo vaiko gebėjimo bendrauti, dalintis mintimis;

Tvarkos poreikis

Tvarkos poreikiui – harmonija aplinkoje formuoja harmonija vaiko viduje – vaikai yra apdovanoti ypatinga meile tvarkai. Tvarkingas daiktų sudėjimas, sukatalogavimas priemonių, daiktų estetiškumas ir tvarkingumas, tikslus, pastovus dienos ritmas – vaiko gyvenimą daro džiaugsmingą, ramų. Svarbu, kad ugdomoji aplinka nebūtų perkrauta priemonėmis ar žaislais. Jei vaikas pats, savarankiškai nesutvarko savo darbo vietos, ženklas, jog išorinėje aplinkoje daiktų yra per daug. Kita vertus, pats vaikas pasiruošti veiklai aplinkos negali. Reikalingas suaugę asmenys, tėvai, pedagogai. M.Montesori ugdytojus vadina „naujais tėvais“, „naujais pedagogais“, kurie turi mokslinį pasiruošimą ir sampratą apie montesorinį vaiko ugdymą.

Juslių lavinimas

Juslių lavinimui – vaikai susipažįsta su išoriniu pasauliu juslių pagalbą. Juslių lavinimą M. Montessori vadina „raktais į pasaulio pažinimą“. Grupės aplinkoje skiriama erdvė su priemonėmis skirtomis juslių lavinimui: regai, klausai, lytėjimui, skoniui, uoslei. Veikla su šiomis priemonėmis padeda vaikui susistemint daiktų požymius, susidaryti juslines sąvokas: didelis-mažas, storas-plonas, šiurkštu-švelnu, šilta-šalta ir t.t. Materialių daiktų abstrakčios sąvokos atveria galimybes pakilti aukščiau jutiminio pasaulio, padeda prisitaikyti socialiniame gyvenime.

Poreikis smulkiems daiktams

Poreikis smulkiems daiktams – Šio jautrinio laikotarpio metu vaikus domina, traukia smulkūs daiktai: mažos figūrėlės, karoliukai, smulkios konstruktorių detalės. Anksčiau manyta, kad dėl saugumo ikimokyklinio amžiaus vaikams negalima duoti smulkių daiktų. Montessori pedagogikoje netgi siūloma paruošti darbus, kurių metu vaikai galėtų tenkinti prigimtinį poreikį smulkiems daiktams.

Sociokultūriniai įgūdžiai

Sociokultūriniams įgūdžiams – visi vaikai nori įsisavinti ir laikytis mandagumo taisyklių ir tinkamo elgesio normų. Tradicijų, papročių paisymas, pagarbos, palankumo kitam imperatyvas suprantamas kaip prigimtinis žmogaus siekis. Grakštumo mandagumo pratimams ugdymo turinyje skiriama speciali dalis. Vaikai mokosi serviruoti stalą, pasisveikinti, atsisveikinti, grakščiai vaikščioti, tyliai dėti daiktus, kalbant nešaukti, mintis reikšti prasmingai, aiškiai ir t.t. Etiketo pratimai įsilieja, persipina visuose vaiko gyvenimo momentuose: kasdieninės veiklos, valgymo, pasivaikščiojimo, atvykimo ir išvykimo iš įstaigos metu.