M. Montessori vaiko prigimtiniai psichologiniai-pedagoginiai atradimai:
1. dėmesio koncentracija intelektinei veiklai;
2. pasirinkimo laisvei;
3. tvarkos pojūčiui;
4. kartojimui (tobulėjimas);
5. tylai;
6. pagarbai ir asmens orumui,
7. prasmingai veiklai nei žaidimui;
8. nereikalingos bausmės, pagyrimai;
Kiekvienas vaikas turi įgimtą dėmesio koncentraciją intelektinei veiklai. Nereikia ieškoti specialių būdų priemonių kaip sukoncentruoti vaiko dėmesį, o priešingai pašalinti iš aplinkos viską, kas trukdo susikaupti. Geriausias dėmesio sukaupimo būdas – prasminga vaiko veikla. Ne kompiuteriniai žaidimai, ne madingi žaislai, o veikla, kurios metu vaikai vysto protines galias ir psichinius procesus (mąstymą, atmintį, dėmesio koncentraciją), įgyja intelektines žinias padeda koncentruoti dėmesį;
Vaikai turi prigimtinę pasirinkimo laisvę. Pasirinkimo laisvė leidžia vaikui atrasti savo gyvenimo kelią. M. Montessori poreikį pasirinkimo laisvei apibūdina kaip žmogaus laisvą pasirinkimą prisiimant atsakomybę už pasirinkimo pasekmes. Pasirinkimo laisvė vaikui suteikiama kiekviename dienos ritmo momente: valgymo, veiklos, bendravimo metu. Tai – prigimtinė teisė. Vaikai gali patys savarankiškai pasirinkti veiklą pagal dalykų eiliškumą: šiandien galiu skaičiuoti ar rašyti su judamomis raidėmis, bet nieko nedaryti, negaliu, galiu rinktis darbo vietą: dirbti prie stalo ar ant grindų, bet pabaigęs darbą privalau susitvarkyti darbo vietą, galiu pasirinkti draugą ar dirbti vienas, tačiau pyktis, konfliktuoti negaliu. Pasirinkimo laisvė nereiškia, kad vaikai gali daryti ką nori. Kiekvienas laisvas tiek, kiek nepažeidžia kito vaiko laisvės, Jei vaiko veiksmai trukdo kitiems, toks elgesys yra stabdomas. Suaugęs suteikia vaikams pasirinkimo laisvę, bet atsakomybę prisiima pats vaikas.
Vaikai tvarkos mylėtojai. Tvarka aplinkoje formuoja tvarką viduje. Vaikų tvarkos meilės samprata skiriasi nuo suaugusiojo supratimo apie tvarką. Suaugusiąjam – materialus, išorinis tvarkos suvokimas: malonu, kai daiktai sudėti į vietas, vaikui tvarka reikalinga asmenybės savikūrai. Jam ramu, kai kiekvieną dieną keliasi ir gulasi, valgo tuo pačiu laiku, kai vakarais mama skaito vieną ir tą pačią pasaką, kai jį supa tie patys pažįstami žmonės. Tai – vidinis tvarkos poreikis. Jei suprastumėme tikrąjį tvarkos poreikį vaikui, atskleistumėme daug auklėjimo slėpinių, suprastumėme, kodėl vaikas piktas, “ožiuojasi”, krenta ant žemės arba yra nedrausmingas.
Tyla Montessori pedagogikoje suprantama ne kaip išorinė tyla, kai tėvai ar pedagogai nuramina vaikus, kai sakome „ ar tu gali nutilti“ arba kai vaikai tyliai vieni žaidžia kambaryje, kai klasėje ar grupėje darbo metu nėra triukšmo. M. Montessori pedagogikoje tyla suprantama kaip įgimtas kūrybinės tylos poreikis kiekvieno žmogaus gyvenime. Tyloje vaikas suvokia, kad jis turi vidinį gyvenimą. Vienas iš svarbiausių ugdymo siekių – išpuoselėti ir pagerbti kūrybinės tylos poreikį vaiko asmenybės savikūroje. Tyla laikoma viena iš veiklų, kurią atlieka vaikas ugdomojoje aplinkoje. Tylai puoselėti padeda: pedagogo laikysena darbo su vaikais metu ( balso valdymas, pozityvios emocijos, lėti, grakštūs judesiai), dirbant su sensorinėmis priemonėmis vaikai supranta, kad tyloje galima išgirsti aplinkos garsus, atlikdami gyvenimo praktikos pratimus, vaikai išmoksta tyliai padėti daiktus, tyliai vaikščioti, kalbėti. Visa vaikų veikla organizuojama taip, kad darbo metu grupėje nebūtų ikimokyklinio amžiaus vaikams įprastinio triukšmo. Po tylos mes tampame kitokie, negu buvome prieš tylą – siekiamybė, kurią mes stengiamės perduoti vaikams.
Vaikų darbo, veiklos ypatybė ( bruožas) – pratimo kartojimas. M.Montessori atrado, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai spontaniškai nori kartoti tą patį veiksmą, tą pačią veiklą daug kartų. Po kartotinės veiklos vaikai patiria didžiulį džiaugsmą ir niekada nepavargsta. Vaikų individualus darbas suteikia galimybę tą pačią veiklą kartoti daug kartų. Dažnai stebime: vaikai pradeda plauti stalelį ir šį darbą dirba visą dieną ar net savaitę. Rodos daugiau nieko neveikia tik užsiima tuo pačiu darbu. Per veiklos kartojimą įgyjamos žinios, įgūdžiai vėliau pritaikomi praktiniame gyvenime. Veiklos pasirinkimą, trukmę lemia individualūs vaikų poreikiai, o ne pedagogo planuojami užsiėmimai ar kita veikla. Kiekvienas vaikas pagal individualų ritmą žino kada jam pabaigti darbą. Vaikai – kartojimo mylėtojai. Edukacinėje aplinkoje sudaromos sąlygos patenkinti šią prigimtinę vaikų veiklos ypatybę.
Vaikai labiau vertina prasmingą veiklą nei žaidimą – vienas iš daugiausiai diskusijų keliantis atradimas. M. Montessori pedagogika kaltinama, jog iš ikimokyklinio amžiaus vaiko atimama vaikystė, nes montesorinių grupių ugdomojoje aplinkoje nėra žaislų.
Kyla klausimas: ką vaikai veikia gyvendami be žaislų?
Mes gyvename socialinį gyvenimą, kuriame gyvens vaikas, būdamas suaugęs. Nė vienas iš mūsų negimstame su prigimtiniu poreikiu lėlėms barbėms, mobiliems telefonams, kompiuteriniams žaidimams, transformeriams, robotams, animaciniams filmams ( kaip žmogus –voras, žaislų istorijos) ir jų herojų aprangoms. Vaikai pradeda maišyti tikrovę su ne tikrove, o mes suaugę jiems padedame gyventi iliuzijų pasaulyje. Ikimokyklinio amžiaus vaikui prigimtinė teisė yra susiformuoti fizinius ( išmokti vaikščioti, koordinuoti judesius, išlaikyti pusiausvyrą), socialinius-kultūrinius ( elgesio kultūros pradmenis prie stalo, susipažinti su etiketo pratimais, išmokti bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiais) įgūdžius, įgyti intelektines žinias, išmokti skaityti rašyti, o svarbiausia gyventi ne modernių žaislų apsuptyje, o būti su mama ir tėčiu. „Eik žaisti ir man netrukdyk“ – netoleruotinas paliepimas vaikui. M Montessori rašė: „ Kai vaikas turės tinkamai paruoštą aplinką ir santykį su suaugusiuoju, ne lėlėms bus ruošiamos vaišės, bet patiems vaikams, kurie patogiai sėdėdami prie gražiai užtiestų staliukų patys vaišinsis iš gražių indų ir nebenorės gyventi iliuziniu gyvenimu, bet gyvens taip kaip mes“
Kita vertus, ne visi žaislai yra beverčiai. Siūloma daug prasmingų, lavinamųjų žaislų, kurie naudingi ikimokyklinio amžiaus vaiko dvasiniam vystymuisi. Įvairios mozaikos, dėlionės, konstravimo kaladėlės, loto, siuvinėjimo, varstymo darbai, visi žaidimai kartu su tėvais – laimingos vaikystės pagrindas.
Ką veikia vaikas mūsų įstaigoje žr. „ugdomosios aplinkos sudėtinės dalys“
Vaikams nereikalingos nei bausmės, nei pagyrimai, jiems reikalinga prasminga, konstruktyvi veikla, kuri vysto vidinę motyvaciją. Giriame tik tada, kai vaikas to nusipelno. Kai jis užsiriša pirmą kartą batus, parašo pirmąjį žodį, paspaudžiam ranką ir pasakom: ‚Sveikinu, tu atlikai didelį darbą“ Nuolat vaiką giriant, žodis netenka prasmės. Bausmės ir pagyrimai iškraipo vaikų tarpusavio santykius. Įstaigoje, kad nebūtų konkurencijos, ant sienų neeksponuojame vaikų darbų. Ekspozicijas suvokiame kaip bausmes ar pagyrimus. Viską, ką atlieka vaikas yra individualu ir gražu. Visus darbus paskutinę mėnesio dieną atiduodame tėvams, suteikiant galimybę šeimos rate aptarti vaiko pasiekimus. Grupės bendruomenėje nėra gerų ir blogų vaikų. Visi esame lygūs. Laikomės principo, kad pasiūlius vaikams tinkamą veiklą, neliks laiko tarpusavio santykių aiškinimuisi ar šėliojimui.
Pagarba asmens orumui – pamatinė M.Montessori pedagogikos vertė. „Patirtis man parodė, kad vaikai turi stiprų savigarbos jausmą, apie kurį suaugę net neįtaria“ (M. Montessori. Vaikystės paslaptis.2000,Kaunas) Išeities taškas pagerbti vaiką – suprasti, kad ne suaugęs žmogus formuoja asmenybę, bet pats vaikas kuria save pagal prigimtinius dėsnius. Mūsų pareiga pamatyti vaiko vidinį pasaulį ir patarnauti jo dvasinių poreikių plėtotei.
Kaip mes suprantame pagarbą vaikui?
- Vadovaujamės demokratiniu ugdymo stiliumi: gerbiame vaiką, jo nuomonę, skiriame dėmesį individualių galių bei santykių plėtotei.
- Kalbame tyliai, neperrėkiame vaiko. Kalbėdamos su vaiku mažai vartojame mažybinių žodžių (vaikelis, lovytė, burnytė ir t.t.), niekada nemenkiname vaikų juos vadindamos „pipirais‘, „meškučiais‘, „saulytėm“ Vaikai yra asmenybės ir turi vardus.
- Nekomanduojam, neduodam pastabų, nereguliuojam vaiko gyvenimo grupėje. Vadovaujamės ugdymo per aplinką principu: sudaroma iliuzija, kad vaikas pats ugdosi, o pedagogas tik padėjėjas, konsultantas. Ugdymo aplinka paruošta taip, kad vaikas be suaugusiojo gali viską atlikti pats. Vaikai tampa savarankiški, orūs, įgyja savivertės jausmą.
- Gyvenimas įstaigoje suprantamas kaip įvairių situacijų ir patirčių kūrimo laukas, kuriame bendradarbiauja, mokosi vieni iš kitų vaikai ir pedagogai.